Mūsų vienuolijos įkūrimas
Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių Lietuvoje įkūrėja Ona Galdikaitė – Sesuo Marija Augustina gimė 1898 m. rugsėjo 17 d. Giršinų vienkiemyje netoli Mosėdžio, Kretingos apskrityje. Tai buvo didelis, gerai vedamas ūkis – arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus tėviškė. Dukrelė, per krikštą gavusi Onos vardą, buvo penktas vaikas Fortūnatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko šeimoje, kurioje jau augo keturi sūnūs. Vienas iš jų, Adomas, tapo pasaulinio garso dailininku.
Giliai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius krikščioniško gyvenimo pagrindus, kurių ji laikėsi visą gyvenimą.
Studijuodama Vokietijoje Ona turėjo progų susipažinti su įvairiomis vienuolijomis. Jos dėmesį labiausiai patraukė paprastos, darbščios, linksmos seselės. Tai buvo Atgailos ir krikščioniškos meilės seserys pranciškonės iš Nonnenverto. 1922 m. Ona Galdikaitė įstoją į šią vienuoliją. Vienuolyne ji buvo laiminga, čia jai buvo gera ir ramu, tačiau iš kitos pusės, ji negalėjo pamiršti karo labai nualintos savo Tėvynės. Jos dėdė vyskupas Karevičius, didelis šv. Pranciškaus garbintojas ir tretininkas nuo pat jaunystės, buvo tos nuomonės, kad Lietuvai labai reikia šv. Pranciškaus dvasios seselių. To troško ir Ona, per įvilktuves gavusi Augustinos vardą. Ji vis prašydavo vienuolijos vyresnybę, kad Lietuvoje įkurtų savo vienuolinius namus. Tuo metu (1922 m.) ši vienuolija įvairiuose kraštuose turėjo 125 namus. 1924 m. vyresnieji išsiuntė į Lietuvą Motiną Chryzolą, provincijolę, seserį Adelheit, buvusią misionierę Afrikoje ir s. Augustina, kaip vertėją. Provincijolė norėjo vietoje susipažinti, ar yra kokių galimybių įkurti Lietuvoje Vienuolinius namus. Tačiau joms apsilankius Kaune, Karmėlavoje, Kretingoje ir Padvariuose, sesuo Adelheit prasitarė: „Schlimmer als in Afrika!“ – "Blogiau kaip Afrikoje!" Be to, panašiai kalbėjo ir tėvas Kippas Kaune, - Lietuva po karo labai nualinta ir neturi savo lėšų, neįmanoma ką nors įkurti. Taip kelionė nedavė jokių vilčių įsikurti Lietuvoje.
1928 metų rudenį s. Augustinai buvo leista duoti amžinuosius įžadus. Ji parašė savo dėdei vyskupui Karevičiui, jog Nonnenverto pranciškonės namams Lietuvoje neturi nei lėšų, nei žmonių. Iš vyskupo gavo atsakymą: „Jei vokietės seselės nenori ar negali, važiuokite visos lietuvaitės į Lietuvą, -pradėsime patys“. Be to, pats vyskupas grįždamas iš Romos, užsuko į Honefą prie Reino, kur tada s. Augustina gyveno, ir kalbėjosi su vyresniąja. Ši po poros savaičių pranešė seseriai Augustinai, jog daug meldėsi, svarstė ir priėjo išvados, kad vyskupo Karevičiaus siūlymas yra pagal Dievo valią.
S. Augustina, kuri savo gyvenime jokio kito troškimo neturėjo, kaip tik vykdyti šventąją Dievo valią, ištarė savo „fiat“. „Viešpatie, jei tokia Tavo valia, tebūna kaip Tu nori. Su Tavimi - nors per audras! Tik Tu, Viešpatie, žinai, kokiais keliais ir kokiomis kančiomis Tu ką nors vedi. Štai brangiausia, ką su Tavo pagalba buvau suradus, Tu atimi ir meti mane į nežinomybės jūrą, į didžiausią neturtą, į darbą, kuriam net fizinių jėgų neturiu. Vien tik turiu žinojimą, kad Tu to nori, to reikalauji per mano Dvasios Vadą, Ekscelenciją, ir patvirtini per mano Vyresniąją...“. Atliko ji rekolekcijas su savo seserimis, bet amžinųjų įžadų išvakarėse buvo išsiųsta į Berlyną pas vienuolijos seseris, kad nebūtų per skaudu matyti kitas darant įžadus.
1928 m. rugsėjo mėnesį ji atvyksta į Marijampolę pas arkivyskupą Karevičių sužinoti, ką jis nurodys, kame jai apsistoti ir ką pradėti. Šis patarė apsistoti pas kazimierietes „Saulės“ namuose ir lankyti Vytauto Didžiojo universitete teologijos - filosofijos fakultetą, davė 1000 litų ir viskas. Jis jau buvo marijonų vienuolis ir negalėjo daugiau kuo padėti.
Kaip tik tuo metu į Kauną atvykęs pranciškonas t. Augustinas Dirvelė nukreipė visai kita linkme: „Tai ką, ar tokiu tikslu atvykai į Lietuvą, ar čia vieta ramiai gyventi ir tylėti?! Tuoj paskelbsiu „Varpelyje“, kad Kaune įkuriama pranciškonių kongregacija“. Vėliau Motina Steigėja juokaudama sakydavo, kad tėvas Augustinas per anksti paskambino „Varpeliu“, nes norint steigti vienuoliją būtina turėti materialinį pagrindą. Pranciškonai, kaip išeitį iš padėties, siūlė imti ūkį Padvariuose, kurį Placida Pauliukauskaitė aukoja vienuolyno steigimui. Ji pati gyveno savo namuose Kretingoje, o ūkį išnuomodavo, vis vieneriems metams. Ūkis buvo labai nualintas ir apleistas, seselės dirbo daug, rinko akmenis, naikino piktžoles, bet naudos buvo maža, dažnai joms pritrūkdavo duonos ir jos turėdavo vykti elgetauti.
Menki trobesiai, gyvenamasis namas – kaimo bakūžė šiaudiniu stogu. Čia neturte ir varge s. Augustina ir pradėjo burti bendruomenę, kurti vienuoliją. Po vienerių bendro gyvenimo metų, uoliai laikantis regulos ir dirbant gailestingumo darbus, 1930 03 20 d. buvo gautas Telšių vyskupo Justino Staugaičio raštas nr. 1122 – Leidimas įsikurti vienuolijai. „...Pasinaudojęs savo, vietos Ordinaro, galia, leidžiu įsikurti minėtajai kongregacijai Padvariuose, kad sėkmingai veiktu užsibrėžtu tikslu“. Taip pat buvo leidimas daryti įžadus. 1930 m. balandžio 11 d. Ona Galdikaitė - sesuo Augustina ir Ona Grigaitytė - sesuo Leandra (abi pranciškonių vienuolyne Vokietijoje išbuvusios iki amžinųjų įžadų) davė amžinuosius įžadus, o 7 postulantės pradėjo noviciatą. Ši diena yra laikoma vienuolijos gimimo diena.
Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių Lietuvoje įkūrėja Ona Galdikaitė – Sesuo Marija Augustina gimė 1898 m. rugsėjo 17 d. Giršinų vienkiemyje netoli Mosėdžio, Kretingos apskrityje. Tai buvo didelis, gerai vedamas ūkis – arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus tėviškė. Dukrelė, per krikštą gavusi Onos vardą, buvo penktas vaikas Fortūnatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko šeimoje, kurioje jau augo keturi sūnūs. Vienas iš jų, Adomas, tapo pasaulinio garso dailininku.
Giliai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius krikščioniško gyvenimo pagrindus, kurių ji laikėsi visą gyvenimą.
Studijuodama Vokietijoje Ona turėjo progų susipažinti su įvairiomis vienuolijomis. Jos dėmesį labiausiai patraukė paprastos, darbščios, linksmos seselės. Tai buvo Atgailos ir krikščioniškos meilės seserys pranciškonės iš Nonnenverto. 1922 m. Ona Galdikaitė įstoją į šią vienuoliją. Vienuolyne ji buvo laiminga, čia jai buvo gera ir ramu, tačiau iš kitos pusės, ji negalėjo pamiršti karo labai nualintos savo Tėvynės. Jos dėdė vyskupas Karevičius, didelis šv. Pranciškaus garbintojas ir tretininkas nuo pat jaunystės, buvo tos nuomonės, kad Lietuvai labai reikia šv. Pranciškaus dvasios seselių. To troško ir Ona, per įvilktuves gavusi Augustinos vardą. Ji vis prašydavo vienuolijos vyresnybę, kad Lietuvoje įkurtų savo vienuolinius namus. Tuo metu (1922 m.) ši vienuolija įvairiuose kraštuose turėjo 125 namus. 1924 m. vyresnieji išsiuntė į Lietuvą Motiną Chryzolą, provincijolę, seserį Adelheit, buvusią misionierę Afrikoje ir s. Augustina, kaip vertėją. Provincijolė norėjo vietoje susipažinti, ar yra kokių galimybių įkurti Lietuvoje Vienuolinius namus. Tačiau joms apsilankius Kaune, Karmėlavoje, Kretingoje ir Padvariuose, sesuo Adelheit prasitarė: „Schlimmer als in Afrika!“ – "Blogiau kaip Afrikoje!" Be to, panašiai kalbėjo ir tėvas Kippas Kaune, - Lietuva po karo labai nualinta ir neturi savo lėšų, neįmanoma ką nors įkurti. Taip kelionė nedavė jokių vilčių įsikurti Lietuvoje.
1928 metų rudenį s. Augustinai buvo leista duoti amžinuosius įžadus. Ji parašė savo dėdei vyskupui Karevičiui, jog Nonnenverto pranciškonės namams Lietuvoje neturi nei lėšų, nei žmonių. Iš vyskupo gavo atsakymą: „Jei vokietės seselės nenori ar negali, važiuokite visos lietuvaitės į Lietuvą, -pradėsime patys“. Be to, pats vyskupas grįždamas iš Romos, užsuko į Honefą prie Reino, kur tada s. Augustina gyveno, ir kalbėjosi su vyresniąja. Ši po poros savaičių pranešė seseriai Augustinai, jog daug meldėsi, svarstė ir priėjo išvados, kad vyskupo Karevičiaus siūlymas yra pagal Dievo valią.
S. Augustina, kuri savo gyvenime jokio kito troškimo neturėjo, kaip tik vykdyti šventąją Dievo valią, ištarė savo „fiat“. „Viešpatie, jei tokia Tavo valia, tebūna kaip Tu nori. Su Tavimi - nors per audras! Tik Tu, Viešpatie, žinai, kokiais keliais ir kokiomis kančiomis Tu ką nors vedi. Štai brangiausia, ką su Tavo pagalba buvau suradus, Tu atimi ir meti mane į nežinomybės jūrą, į didžiausią neturtą, į darbą, kuriam net fizinių jėgų neturiu. Vien tik turiu žinojimą, kad Tu to nori, to reikalauji per mano Dvasios Vadą, Ekscelenciją, ir patvirtini per mano Vyresniąją...“. Atliko ji rekolekcijas su savo seserimis, bet amžinųjų įžadų išvakarėse buvo išsiųsta į Berlyną pas vienuolijos seseris, kad nebūtų per skaudu matyti kitas darant įžadus.
1928 m. rugsėjo mėnesį ji atvyksta į Marijampolę pas arkivyskupą Karevičių sužinoti, ką jis nurodys, kame jai apsistoti ir ką pradėti. Šis patarė apsistoti pas kazimierietes „Saulės“ namuose ir lankyti Vytauto Didžiojo universitete teologijos - filosofijos fakultetą, davė 1000 litų ir viskas. Jis jau buvo marijonų vienuolis ir negalėjo daugiau kuo padėti.
Kaip tik tuo metu į Kauną atvykęs pranciškonas t. Augustinas Dirvelė nukreipė visai kita linkme: „Tai ką, ar tokiu tikslu atvykai į Lietuvą, ar čia vieta ramiai gyventi ir tylėti?! Tuoj paskelbsiu „Varpelyje“, kad Kaune įkuriama pranciškonių kongregacija“. Vėliau Motina Steigėja juokaudama sakydavo, kad tėvas Augustinas per anksti paskambino „Varpeliu“, nes norint steigti vienuoliją būtina turėti materialinį pagrindą. Pranciškonai, kaip išeitį iš padėties, siūlė imti ūkį Padvariuose, kurį Placida Pauliukauskaitė aukoja vienuolyno steigimui. Ji pati gyveno savo namuose Kretingoje, o ūkį išnuomodavo, vis vieneriems metams. Ūkis buvo labai nualintas ir apleistas, seselės dirbo daug, rinko akmenis, naikino piktžoles, bet naudos buvo maža, dažnai joms pritrūkdavo duonos ir jos turėdavo vykti elgetauti.
Menki trobesiai, gyvenamasis namas – kaimo bakūžė šiaudiniu stogu. Čia neturte ir varge s. Augustina ir pradėjo burti bendruomenę, kurti vienuoliją. Po vienerių bendro gyvenimo metų, uoliai laikantis regulos ir dirbant gailestingumo darbus, 1930 03 20 d. buvo gautas Telšių vyskupo Justino Staugaičio raštas nr. 1122 – Leidimas įsikurti vienuolijai. „...Pasinaudojęs savo, vietos Ordinaro, galia, leidžiu įsikurti minėtajai kongregacijai Padvariuose, kad sėkmingai veiktu užsibrėžtu tikslu“. Taip pat buvo leidimas daryti įžadus. 1930 m. balandžio 11 d. Ona Galdikaitė - sesuo Augustina ir Ona Grigaitytė - sesuo Leandra (abi pranciškonių vienuolyne Vokietijoje išbuvusios iki amžinųjų įžadų) davė amžinuosius įžadus, o 7 postulantės pradėjo noviciatą. Ši diena yra laikoma vienuolijos gimimo diena.